Matematika/Furje eilutės

Iš testwiki.
Pereiti į navigaciją Jump to search

Trigonometrinė eilutė ir jos pagrindinės savybės

Eilutė pavidalo
a02+a1cosx+b1sinx+a2cos(2x)+b2sin(2x)+a3cos(3x)+b3sin(3x)+...+ancos(nx)+bnsin(nx)+...=
=a02+n=1(ancos(nx)+bnsin(nx))(1)
vadinasi trigonometrine eilute, o skaičiai a0,a1,b1,a2,b2,...,an,bn,... koeficientais trigonometrinės eilutės.
Skirtumas nuo laipsninės eilutės yra, kad trigonometrinėje eilutėje vietoje paprasčiausių funkcijų 1, x, x2, ..., xn, ... paimtos trigonometrinės funkcijos
12,cosx,sinx,cos(2x),sin(2x),...,cos(nx),sin(nx),...,(2)
kurios taip pat gerai išnagrinėtos.
Visų pirma pažymėsime, kad visos funkcijios sistemos (2) yra periodinės su periodu 2π. Iš tiesų, konstanta 12 turi bet kokį periodą, o periodas funkcijų sin(nx) ir cos(nx) (n=1,2,...) lygus 2πn (iš tiesų, sin[n(x±2πn)]=sin(nx±2π)=sin(nx)) ir, pasekoje, skaičius 2π=n (2πn) taipogi jų periodas. Akivaizdu, kad kiekvienas narys trigonometrinės eilutės (1) yra periodinė funkcija su eriodu 2π. Todėl ir betkuri dalinė suma eilutės (1) 2π-periodinė (jeigu visi nariai eilutės nesikeičia nuo pakaitalo x iki x+2π, tai ir suma jos nesikeičia nuo šito pakaitalo). Iš čia seka, kad jeigu eilutė (1) konverguoja atkarpoje [π;π], tai ji konverguoja visoje skaičių tiesėje ir jos suma, esanti riba pasekmės periodinių dalinių sumų, yra periodinė funkcija su periodu 2π. Todėl trigonometrinės eilutės ypač patogios nagrinėjant periodines funkcijas, aprašančias įvairius periodinius procesus, kurie yra gamtoje ir technikoje. Pavyzdžiai periodinių procesų yra supamieji ir sukamieji judesiai įvairių detalių mašinų ir prietaisų, akustiniai ir elektromagnetiniai virpesiai ir kita.
Kita svarbia savybe funkcijos (2) yra jų statmenumas atkarpoje [π;π]: integralas atkarpa [π;π] iš sandaugos dviejų skirtingų funkcijų šitos sistemos lygus nuliui, o integralas atkarpa [π;π] iš kvadrato bet kurios funkcijos šitos sistemos nelygus nuliui.
Iš tiesų,
ππ12cos(kx)dx=ππ12kcos(kx)d(kx)=12ksin(kx)|ππ=0;(3)
ππ12sin(kx)dx=ππ12ksin(kx)d(kx)=12kcos(kx)|ππ=12k(cos(kπ)cos(kπ))=0;(3)
čia d(kx)=kdx;d(kx)k=dx.
Toliau,
ππcos(kx)cos(nx)dx=12ππ[cos((k+n)x)+cos((kn)x)]dx=
=12[ππcos((k+n)x)k+nd((k+n)x)+ππcos((kn)x)knd((kn)x)]=
=12[sin((k+n)x)k+n|ππ+sin((kn)x)kn|ππ]=0,kaikn,(4)
čia d((k+n)x)=(k+n)dx,d((k+n)x)k+n=dx ir d((kn)x)=(kn)dx,d((kn)x)kn=dx bei pasinaudojome trigonometrine formule cos(A)cos(B)=12[cos(A+B)+cos(AB)].
Analogiškai randame
ππsin(kx)sin(nx)dx=12ππ[cos((k+n)x)cos((kn)x)]dx=
=12[ππcos((k+n)x)k+nd((k+n)x)ππcos((kn)x)knd((kn)x)]=
=12[sin((k+n)x)k+n|ππsin((kn)x)kn|ππ]=0,kaikn,(5.1)
čia d((k+n)x)=(k+n)dx,d((k+n)x)k+n=dx ir d((kn)x)=(kn)dx,d((kn)x)kn=dx bei pasinaudojome trigonometrine formule sin(A)sin(B)=12[cos(A+B)cos(AB)];
ππsin(kx)cos(nx)dx=12ππ[sin((k+n)x)+sin((kn)x)]dx=12(cos((k+n)x)k+n+cos((kn)x)kn)|ππ=0.(5.2)
Kai (5.2) integrale k=n=p, tai toks integralas irgi lygus nuliui, nes
ππsin(px)cos(px)dx=ππsin(px)cos(px)d(sin(px))pcos(px)=1pππsin(px)d(sin(px))=12psin2(px)|ππ=0; čia d(sin(px))=pcos(px)dx.
Pagaliau,
ππcos2(kx)dx=12ππ(1+cos(2kx))dx=12(x+12ksin(2kx))|ππ=12(π(π))=π,(6)
ππsin2(kx)dx=12ππ(1cos(2kx))dx=12(x12ksin(2kx))|ππ=12(π(π))=π,(6)
ππ(12)2dx=14x|ππ=14(π(π))=142π=π2,
ką ir reikėjo parodyti.

Furjė eilutė

Analogiškai laipsninei eilutei, trigonometrinė eilutė turi tokią teoremą.
Teorema 1. Jeigu funkcija f(x) apibrėžta ir integruojama ant atkrapos [π;π], išsiskaido į trigonometrinę eilutę
f(x)=a02+n=1(ancos(nx)+bnsin(nx))(7)
kurią galima integruoti panariui, tai šitas išskaidymas vienintelis.
Įrodymas. Integruodami (7), gauname
ππf(x)dx=ππa02dx+n=1(anππcos(nx)dx+bnππsin(nx)dx),
Iš kur, atsižvelgę į (3), randame
ππf(x)dx=a02x|ππ+n=1(ansin(nx)n|ππbncos(nx)n|ππ),
ππf(x)dx=a02(π(π)),
ππf(x)dx=a022π,
a0π=ππf(x)dx,
a0=1πππf(x)dx.(8)
Kad nustatyti koeficientą ak prie cos(kx) (k naturalus skaičius) padauginsime lygybę (7) iš cos(kx) ir praintegruosime per x nuo π iki π (eilučių teorijoje įrodoma, kad eilutę (7) galima integruoti panariui po padauginimo jos iš ribotos funkcijos). Tada pagal formules (3) (6) gauname
ππf(x)cos(kx)dx=a02ππcos(kx)dx+n=1(anππcos(kx)cos(nx)dx+bnππcos(kx)sin(nx)dx)=

=a02ksin(kx)|ππ+a1ππcos(kx)cos(x)dx+b1ππcos(kx)sin(x)dx+

+a2ππcos(kx)cos(2x)dx+b2ππcos(kx)sin(2x)dx+...+akππcos(kx)cos(kx)dx+bkππcos(kx)sin(kx)dx+...+
+anππcos(kx)cos(nx)dx+bnππcos(kx)sin(nx)dx+...=

=0+0+0+...+akππcos(kx)cos(kx)dx+bkππcos(kx)sin(kx)dx+...+0+0+...= =akππcos2(kx)dx+bkππ12[sin((k+k)x)sin((kk)x)]dx=akππcos2(kx)dx+bk2ππsin((k+k)x)dx= =akππ12(1+cos(2kx))dxbk2cos(2kx)2k|ππ=ak2(x+12ksin(2kx))|ππbk4k(cos(2kπ)cos(2kπ))= =ak2x|ππ=ak2(π(π))=akπ,

iš kur
ak=1πππf(x)cos(kx)dx.(9)
Analogiškaim padauginę lygybę (7) iš sin(kx) ir integruodami ribose nuo π iki π, pagrindu tų pačių formulių gausime
ππf(x)sin(kx)dx=a02ππsin(kx)dx+n=1(anππsin(kx)cos(nx)dx+bnππsin(kx)sin(nx)dx)=
=bkππsin2(kx)dx=bkπ,
iš kur randame
bk=1πππf(x)sin(kx)dx.(10)
Tokiu budu, koeficientai a0,ak ir bk eilutės (7) nustatomi vieninteliu budu formulėmis (8) (10), kas ir įrodo teoremą.
Šita teorema duoda pagrindą įvesti tokį apibrežimą.
Apibrėžimas. Tegu f(x) funkcija, apibrėžta ir integruojama atkarpoje [π;π]. Tada skaičiai a0,an,bn, rasti pagal formules (8) (10), vadinasi koeficientais Furje, o eilutė
a02+n=1(ancos(nx)+bnsin(nx))
su šitais koeficientais vadinasi eilute Furje funkcijos f(x).

Konvergencija Furje eilutės

Įvesime sąvoka periodinio pratesimo funkcijos f(x), apibrėžtos atkarpoje [π;π].
Sakysime, kad funkcija F(x),, apibrėžta visoje skaičių tiesėje ir periodinė su periodu 2π, yra periodinis tesinys funkcijos f(x), jeigu atkarpoje [π;π]F(x)=f(x).
Akivaizdu, kad jeigu atkarpoje [π;π] Furje eilutė konverguoja į funkcija f(x), tai eilutė konverguoja visoje skaičių tiesėje į jos periodinį tesinį.
Nustatysime kokiomis sąlygomis Furje eilutė funkcijos f(x) konverguoja į šitą funkciją.
Teorema 2. Tegu funkcija f(x) ir jos išvestinė f(x) netrūkios funkcijos atkarpoje [π;π] arba turi atkarpoje [π;π] baigtinį skaičių trūkių 1-ojo tipo. Tada Furje eilutė funkcijos f(x)

konverguoja visoje skaičių tiesėje, be kita ko kiekviename taške x(π;π), kuriame f(x) netruki, suma eilutės lygi f(x), o kiekviename trūkio taške x0 funkcijos suma eilutės lygi

f(x0)+f(x0+)2,
kur f(x0)=limxx0f(x) ir f(x0+)=limxx0+f(x). Ant kraštų atkapros [π;π] suma eilutės lygi
f(π)+f(π)2.
Bet kuriame taške x[π;π] suma Furje eilutės lygi F(x), jeigu x netrūkio taškas F(x), ir lygi F(x)+F(x+)2, jeigu x trūkio taškas F(x), kur F(x) periodinis tesinys f(x).

Furje eilutė lyginėms ir nelyginėms funkcijoms

Tegu funkcija f(x) apibrėžta atkarpoje [π;π] ir yra lyginė, t. y. f(x)=f(x). Tada jos koeficientai Furje bn lygūs nuliui. Tikrai,
bn=1πππf(x)sin(nx)dx=1π[π0f(x)sin(nx)dx+0πf(x)sin(nx)dx].
Pirmame integrale kvadratiniuose skliaustuose padarysime pakeitimą kintamojo. Tarsime x=t. Tada dx=dt; jeigu x=π, tai t=π; jeigu x=0, tai t=0. Atkreipdami dėmesį, kad funkcija f(x) lyginė, o funkcija sinx nelyginė, gauname
π0f(x)sin(nx)dx=π0f(t)sin(n(t))dt=0πf(t)sin(nt)dt.
Todėl,
bn=1π[0πf(t)sin(nt)dt+0πf(x)sin(nx)dx]=0
(priminsime, kad apibrėžtinis integralas nepriklauso nuo pažymėjimo kintamojo integravimo).
Kitoks paaiškinimas. Kadangi g(x)=sinx yra nelyginė funkcija (tam tikromis sąlygomis, t. y., kai x kinta nuo π iki π), nes, pavyzdžiui, sin(30)=12 ir sin(30)=12, tai sukombinavus su funkcija f(x), kai funkcija f(x) yra nelyginė, gaunasi, kad minusas panaikinta minusą ir todėl f(1)sin(1)=f(1)sin(1). Kai funkcija f(x) yra lyginė, tai f(1)sin(1)f(1)sin(1). Kai funkcija f(x) yra nelyginė (f(x)=f(x)), tai sudauginus ją su funkcija g(x)=sinx visada gausime atsakymą tokį patį, nepriklausomai ar x=t ar x=t (f(t)sint=u, f(t)sin(t)=u). O kai funkcija f(x) yra lyginė (f(x)=f(x)), tai sudauginus ją su funkcija g(x)=sinx gausime atsakymą su skirtingu ženklu, priklausomai ar x=t ar x=t (f(t)sint=u, f(t)sin(t)=u). Tada, kai funkcija f(x) lyginė gauname:
π0f(x)sin(nx)dx=0πf(x)sin(nx)dx(jeiguf(x)=f(x)).
Palyginimui, kai funkcija f(x) yra nelyginė gauname:
π0f(x)sin(nx)dx=0πf(x)sin(nx)dx(jeiguf(x)=f(x)).
Todėl, kai funkcija f(x) yra lyginė gauname:
bn=1πππf(x)sin(nx)dx=1π[π0f(x)sin(nx)dx+0πf(x)sin(nx)dx]=
=1π[0πf(x)sin(nx)dx+0πf(x)sin(nx)dx]=0(jeiguf(x)=f(x)).
Pažynėsime, kad reikia sudėti daug dalių funkcijos kai reikšmė x padalinta į daug mažų intervalų. Pavyzdžiui, jei funkcija lyginė f(x)=x2, tai integruojant gauname π0x2dx=x33|π0=033(π)33=π33 ir 0πx2dx=x33|π0=π33033=π33 (gavome tą patį atsakymą). Tačiau, jeigu funkcija nelyginė f(x)=x3, tuomet integraujant gausime skirtingus atsakymus π0x3dx=x44|π0=044(π)44=π44 ir 0πx3dx=x44|0π=π44044=π44. Tačiau esmė yra iškelti minusą prieš integralą. Akivaizdu, kad
100x2dx=x33|100=033(10)33=10003=333.(3)
(1)2+(2)2+(3)2+(4)2+(5)2+(6)2+(7)2+(8)2+(9)2+(10)2=385,
010x2dx=x33|010=1033033=10003=333.(3)
12+22+32+42+52+62+72+82+92+102=385
bei
100x3dx=x44|100=044(10)44=100004=2500
(1)3+(2)3+(3)3+(4)3+(5)3+(6)3+(7)3+(8)3+(9)3+(10)3=3025,
010x3dx=x44|010=1044044=100004=2500
13+23+33+43+53+63+73+83+93+103=3025.
Taigi, mes iš karto matome, kad galime iškelti minuso ženklą nelyginės (kuri yra sinx, kai x(π;π)) funkcijos ir integruoti f(x)sinx nuo 0 iki π, tarsi f(x) būtų lyginė funkcija.
Analogiškai, atsižvelgiant, kad funkcijos f(x) ir cos(x) yra lyginės (cos(x) yra lyginė, kai x[π;π], nes, pavyzdžiui, cos(150)=cos(150)=32), galima gauti sekančią išraišką koeficientų an:
a0=2π0πf(x)dx,an=2π0πf(x)cos(nx)dx.(11)
Kai abi funkcijos f(x) ir cos(x) lyginės, tai:
an=1πππf(x)cos(nx)dx=1π(π0f(x)cos(nx)dx+0πf(x)cos(nx)dx)=2π0πf(x)cos(nx)dx.
Nes integruojant lyginę funkciją (pvz., x2) arba lyginių funkcijų sandaugą (pvz., x6=x2x4) atsakymas yra toks pat, nepriklausomai ar x kinta nuo π iki 0, ar x kinta nuo 0 iki π, todėl
π0f(x)cos(nx)dx=0πf(x)cos(nx)dx(kaif(x)=f(x)ircos(t)=cos(t)).
a0=1πππf(x)dx=1π(π0f(x)dx+0πf(x)dx)=2π0πf(x)dx,kaif(x)=f(x).
a0=1πππf(x)dx=1π(π0f(x)dx+0πf(x)dx)=1π(0πf(x)dx+0πf(x)dx)=0,kaif(x)=f(x).
Tegu, dabar funkcija f(x), apibrėžtą atkarpoje [π;π], nelyginė, t. y. f(x)=f(x). Tada, panaudodami samprotavimus, analogiškus pateiktiems aukščiau, galima parodyti, kad Furje koeficientai an lygūs nuliui, o koeficientai bn nustatomi išraiškomis pavidalu
bn=2π0πf(x)sin(nx)dx.(12)
Nes tuomet, kai abi funkcijos nelyginės f(x)sin(x)=f(x)(sin(x))=f(x)sin(x) ir todėl:
bn=1πππf(x)sin(nx)dx=1π(π0f(x)sin(nx)dx+0πf(x)sin(nx)dx)=2π0πf(x)sin(nx)dx,kaif(x)=f(x);
1ππ0f(x)sin(nx)dx=1π0πf(x)sin(nx)dx,kaif(x)=f(x).
Tas pats kas integruojant x3x5=x8 gausime tokias išraiškas:
π0x3dx=0πx3dx;
π0x5dx=0πx5dx;
π0x3x5dx=0πx3x5dx.
Tokiu budu, jeigu funkcija f(x) lyginė, tai Furjė eilutę sudaro tik kosinusai ir tik sinusai, jeigu funkcija f(x) nelyginė. Formulės (11) ir (12) leidžia suprastinti skaičiavimus koeficientų Furje, kada tam tikra funkcija yra lyginė arba nelyginė.

Pavyzdžiai

Vaizdas:219apav.jpg
a).
  • Panagrinėkime funkcija f(x)=x. Šita funkcija tenkina teoremą 2 ir todėl gali būti išdeliota į eilutę Furjė. Kadangi jinai nelyginė, tai jos koeficientai Furjė an=0, o bn randami pagal formulę (12). Turime
bn=2π0πxsin(nx)dx=2π[1nxcos(nx)|0π+1n0πcos(nx)dx]=
=2π[1n(πcos(nπ)0cos(n0))+1n2sin(nx)|0π]=
=2π[πcos(nπ)n+1n2(sin(nπ)sin(n0))]=
=2π[πcos(nπ)n]=2cos(nπ)n=2(1)nn=(1)n+12n.
Tokiu budu, gauname eilutę Furjė duotos funkcijos
x=2(sinx1sin2x2+sin3x3sin4x4+...+(1)n+1sinnxn+...).
Šita lygybė teisinga betkuriam x(π;π). Taškuose x=±π suma eilutės Furjė pagal teoremą 2 nesutampa su reikšmėmis funkcijos f(x)=x, o lygi f(π)+f(π)2=π+π2=0. Ne atkarpoje [π;π] suma eilutės yra periodinis teisinys funkcijos f(x)=x; jos grafikas parodytas pav. a.
Vaizdas:219bpav.jpg
b).
  • Panagrinėkime funkciją f(x)=x2. Šita funkcija tenkina sąlygas teoremos 2 ir todėl gali būti išdeliota į eilutę Furjė. Kadangi ji lyginė, tai jos koeficientai Furjė bn=0, o an randami pagal formulę (11). Turime
a0=2π0πx2dx=2ππ33=2π23;
an=2π0πx2cos(nx)dx=2π[x2sin(nx)n|0π2n0πxsin(nx)dx]=
=4nπ0πxsin(nx)dx=4nπ(xcos(nx)n|0π1n0πcos(nx)dx)=
=4nπ(πcos(nπ)n+1n2sin(nx)|0π)=
=4n2cos(nπ)=4n2(1)n=(1)n4n2;
čia pasinaudojome integravimu dalimis u(x)v(x)𝖽x=u(x)v(x)u(x)v(x)𝖽x.
Reiškia, eilutė Furjė duotos funkcijos turi pavidalą
x2=π234(cosx1cos(2x)22+cos(3x)32...).
Šita lygybė teisinga betkuriam x[π;π], kadangi taškuose x=±π suma eilutės šiuo atveju sutampa su reikšmėmis funkcijos f(x)=x2, nes f(π)+f(π)2=π2+π22=π2=f(π)=f(π). Grafikas funkcijos f(x)=x2 ir sumos duotosios eilutės Furjė pavaizduoti pav. b.


  • Panagrinėkime funkcija f(x)=x3. Šita funkcija tenkina teoremą 2 ir todėl gali būti išdeliota į eilutę Furjė. Kadangi jinai nelyginė, tai jos koeficientai Furjė an=0, o bn randami pagal formulę (12). Turime
bn=2π0πx3sin(nx)dx=2π[(3x2n26n4)sin(nx)(x3n6xn3)cos(nx)]|0π=
=2π[(x3n6xn3)cos(nx)]|0π=2π(π3n6πn3)cos(nπ)=(12n32π2n)cos(nπ)=(1)n(12n32π2n).
Tokiu budu, gauname eilutę Furjė duotos funkcijos
x3=(12132π21)sinx+(12232π22)sin2x(12332π23)sin3x+(12432π24)sin4x.

Furjė eilutė su periodu 2l

Tegu funkcija f(x) apibrėžta apkarpoje [l;l] (l betkoks teigiamas skaičius) ir tenkina šitoje atkarpoje sąlygas teoremos 2. Išdeliosimę ją į Furjė eilutę.
Įvesime naują kintamajį ξ pagal formulę
x=lξπ
ir panagrinėsime funkciją ϕ(ξ)=f(lξπ)=f(x).
Akivaizdu, funkcija ϕ(ξ) apibrėžta atkarpoje [π;π] ir tenkina joje sąlygas teoremos 2.
Išdeliosime funkciją ϕ(ξ) atkarpoje [π;π] į Furjė eilutę
ϕ(ξ)=a02+n=1(ancos(nξ)+bnsin(nξ)),(13)
kur a0=1πππϕ(ξ)dξ;an=1πππϕ(ξ)cos(nξ)dξ;bn=1πππϕ(ξ)sin(nξ)dξ.
Grįšime dabar prie senojo kintamojo x:

x=lπξ,ξ=xπl,dξ=d(xπl)=πldx,dx=lπdξ. Tada formulė (13) įgauna pavidalą

f(x)=a02+n=1(ancosnπxl+bnsinnπxl),(14)
kur
a0=1πππϕ(ξ)dξ=1πllf(x)πldx=1lllf(x)dx;
an=1lllf(x)cosnπxldx;
bn=1lllf(x)sinnπxldx.
Formulė (14) ir yra Furjė eilutė su periodu 2l.

Pavyzdžiai

Vaizdas:Fourier220.jpg
Pav. 2.
  • Išdelioti į Furjė eilutę su periodu 2l funkciją f(x), kuri atkarpoje [l;l] užrašoma formule f(x)=|x|.
Sprendimas. Kadangi funkcija f(x)=|x| lyginė, tai
bn=0;
a0=2l0lxdx=2lx22|0l=2ll22=l;
an=2l0lxcosnπxldx=2l(lxsinnπxlnπ|0llnπ0lsinnπxldx)=
=2l(l2sinnπllnπ+ln2π2cosnπxl|0l)=2l(l2sin(nπ)nπ+ln2π2(cosnπllcosnπ0l))=
=2lln2π2(cos(nπ)1)=2n2π2(cos(nπ)1)=2n2π2((1)n1)={0,kainlyginis,4ln2π2,kainnelyginis.
Furjė eilutė funkcijos f(x) yra tokia
|x|=l24lπ2(cosπxl+132cos3πxl+152cos5πxl+...).
Funkcija |x| tenkina sąlygas teoremos 2 ir gauta lygybė teisinga bet kokiam x[l;l], o tai reiškia, kad eilutė konverguoja visoje skaičių tiesėje ir jos suma yra funkcija, grafikas kurios parodytas pav. 2.
Pažymėsime, kad Furjė eilutės plačiai taikomos tiek teoriniuose tyrimuose, tiek ir praktiniuose uždaviniuose.


  • Išdelioti į Furjė eilutę su periodu 2l funkciją f(x), kuri atkarpoje [l;l] užrašoma formule f(x)=x2.
Sprendimas. Įvedame keitinį x=ξlπ;ξ=πxl;dξ=πldx. Funkcija ϕ(ξ) apibrėžta atkarpoje [π;π]. Kadangi funkcija f(x)=x2 lyginė, tai
bn=0;
a0=1πππϕ(ξ)dξ=2π0πϕ(ξ)dξ=2π0lf(x)πldx=2l0lx2dx=2lx33|0l=2ll33=2l23;
an=1πππϕ(ξ)cos(nξ)dξ=2π0πϕ(ξ)cos(nξ)dξ=2ππl0lf(x)cosnπxldx=
=2l0lx2cosnπxldx=2l[x2sinnπxlnπl|0l0l2xsinnπxlnπldx]=
=2l(2nπl)0lxsinnπxldx=4nπ(xcosnπxlnπl|0l1nπl0lcosnπldx)=
=4nπ(lcos(nπ)nπl+1(nπl)2sinnπxl|0l)=4l2n2π2cos(nπ)=(1)n4l2n2π2;
čia pasinaudojome integravimu dalimis u(x)v(x)𝖽x=u(x)v(x)u(x)v(x)𝖽x du kartus.
Furjė eilutė funkcijos f(x) yra tokia
x2=2l232+(4l2π2cosπxl+4l222π2cos2πxl4l232π2cos3πxl+...)=
=l234l2π2(cosπxl12cos2πxl22+cos3πxl32...).

Nuorodos