Matematika/Paviršių liečianti plokštuma

Iš testwiki.
Pereiti į navigaciją Jump to search

Liečianti plokštuma ir normalė paviršiui, apibūdintam lygtimi z=f(x;y). Geometrinė prasmė pilno diferencialo funkcijoms dviejų kintamųjų.


Egzistuoja keletas ekvivalenčių tarpusavyje apibūdinimų paviršiaus liečiamosios plokštumos. Siūlomas žemiau apibūdinimas yra naturalus apibendrinimas liestinės (tiesės) kreivei.
Tegu N0 - taškas duoto paviršiaus. Parinkime ant paviršiaus kitą, kintantį, tašką N ir pravesime kertančią tiesę N0N.
Plokštuma, praeinanti per tašką N0, vadinasi liečiamaja plokštuma paviršiaus taške N0, jeigu kampas tarp kirstinės N0N ir šitos plokštumos artėja į nulį, kai atstumas N0N artėja į nulį, nepriklausant kokiu budu taškas N ant paviršiaus artės prie taško N0 (žiūrėti pav. 303).
Vaizdas:Ris303.jpg
303 pav.
Normalė paviršiaus taške N0 vadinama tiesė, praeinanti per tašką N0 statmenai liečiančios plokštumos paviršiaus šitame taške.
Iš apibūdinimo seka, kad arba paviršius duotame taške turi tiktai vieną liečiančią plokštumą, arba jos neturi visai.
Pavyzdžiui, paviršius, apibūdinamas lygtimi z=x2+y2 (kūginis paviršius), taške O(0; 0; 0) liečiamosios plokštumos neturi.
Parodysime, kad pas paviršių užduotą lygtimį z=f(x;y), kur f(x;y) - funkcija, diferencijuojama taške M0(x0;y0, liečiamoji plokštuma taške N0(x0;y0;f(x0;y0)) egzistuoja ir turi lygtį
z−f(x0;y0)=fx′(x0;y0)(x−x0)+fy′(x0;y0)(y−y0).(1)
Tegu N(x0+Δx;y0+Δy;z0+Δz) - dabartinis taškas paviršiaus. Pažymėsime per ϕ kampą tarp kirstinės N0N ir plokštumos (1). Parodysime, kad artėjant taškui N į tašką N0 kampas ϕ, arba, kas tapatu, sin⁡ϕ artėja prie nulio. Šituo ir bus įrodyta, kad plokštuma (1) yra liečiamoji plokštuma duotajam paviršiui taške N0.
Nuleisime iš taško N statmenį NK į plokštumą (1) ir statmenį NM į plokštumą xOy. N(x0+Δx;y0+Δy;z) - taškas susikirtimo statmens NM su plokštuma (1) (pav. 304). Tada ∠ϕ=∠KN0N,|sin⁡ϕ|=NKN0N<NN1M0M. Priedo
M0M=(Δx)2+(Δy)2=ρ,
NN1=|f(x0+Δx;y0+Δy)−zN1|=|f(x0+Δx;y0+Δy)−f(x0;y0)−fx′(x0;y0)Δx−fy′(x0;y0)Δy|=
=|Δz−fx′(x0;y0)Δx−fy′(x0;y0)Δy|=|Δz−∂z∂xdx−∂z∂ydy|=|Δz−dz|.
Vaizdas:Ris304good.jpg
304 pav.
304 pav. suprantamiau pavaizduota.
Jeigu taškas N artėja prie taško N0, tada Δx ir Δy artėja prie nulio ir reiškia ρ artėja prie nulio.
Kadangi funkcija f(x; y) diferencijuojama taške (x0;y0), dydis NN1 bus begalo mažas didesnės eilės, negu ρ, t. y. santykis NN1M0M kai N→N0 artės prie nulio. Iš čia seka, kad sin⁡ϕ ir pats kampas ϕ artėja prie nulio, kai N→N0.
Tokiu budu, mes įrodėme, kad jeigu funkcija z=f(x;y) taške (x0;y0) diferencijuojama, tai vaizduojantis ją paviršius taške N0(x0;y0;f(x0;y0)) turi nevertikalią liečiamąją plokštumą.
Galima įrodyti ir atvirkštinį teiginį: jeigu taške N0(x0;y0;f(x0;y0)) paviršius, vaizduojantis netrūkią funkciją z=f(x;y), turi nevertikalią liečiamąją plokštumą, tai funkcija f(x;y) taške (x; y) diferencijuojama.
Pagal išvaizda lygties (1) liečiamosios plokštumos prie paviršiaus, užrašyto lygtimi z=f(x;y), taške N0, lengva parašyti lygtį normalės:
x−x0fx′(x0;y0)=y−y0fy′(x0;y0)=z−z0−1.
Vaizdas:Ris305good4.jpg
305 pav.
Išsiaiškinsime dabar geometrinę prasmę pilnojo diferencialo funkcijos dviejų kintamųjų.
Tegu funkcija z=f(x;y) diferencijuojama taške (x0;y0). Tai reiškia, kad paviršius, apibūdintas lygtimi z=f(x;y), turi taške N0(x0;y0;f(x0;y0)) liečiamąją plokštumą. Jos lygtį galima užrašytį pavidale:
z−f(x0;y0)=fx′(x0;y0)(x−x0)+fy′(x0;y0)(y−y0),
arba, pažymėję x−x0=Δx, y−y0=Δy, pavidale:
z−f(x0;y0)=fx′(x0;y0)Δx+fy′(x0;y0)Δy.
Šioje lygybėje kairėje stovi skirtumas aplikačių taškų liečiamosios plokštumos, atitinkančių taškams (x0;y0) ir (x0+Δx;y0+Δy), o iš dešinės - pilnas diferencialas funkcijos z=f(x;y) taške (x0;y0).
Tokiu budu, pilnas diferencialas funkcijos z=f(x;y) taške (x0;y0) geometriškai reiškia priaugimą aplikatės liečiamosios plokštumos paviršiaus, vaizduojančio funkciją, taške (x0;y0;f(x0;y0)) pereinant iš taško (x0;y0) į tašką (x0+Δx;y0+Δy) (priminsime, kad funkcijai nuo vieno kintamojo y=f(x) diferencialas taške x0 yra priaugimas ordinatės liestinės prie kreivės, vaizduojančios funkciją, taške (x0;f(x0)) pereinant iš taško x0 į tašką x0+Δx.
Funkcijai z=f(x;y), pavaizduotai pav 305, diferencialas dz taške M0 neigiamas.


Apibendrinimas. Paviršiaus liečiamosios plokštumos
z−f(x0;y0)=fx′(x0;y0)(x−x0)+fy′(x0;y0)(y−y0),
fx′(x0;y0)(x−x0)+fy′(x0;y0)(y−y0)−(z−z0)=0,
taške N0(x0;y0;z0) normalės vektorius yra n→=(fx′(x0;y0);fy′(x0;y0);−1). Taškas N0(x0;y0;z0) jungiasi su bet kuriuo paviršiaus tašku N ir gaunamas vektorius N0N→=(x−x0;y−y0;z−z0). Žinome, kad dviejų vienas kitam statmenų vektorių skaliarinė sandauga lygi nuliui. Todėl ir turime tokią liečiamosios plokštumos lygtį, kai sudauginame du vektorius:
n→⋅N0N→=fx′(x0;y0)⋅(x−x0)+fy′(x0;y0)⋅(y−y0)+(−1)⋅(z−z0)=fx′(x0;y0)(x−x0)+fy′(x0;y0)(y−y0)−(z−f(x0;y0))=0.
Kai taškas N→N0, tai kampas tarp liečiamosios plokštumos normalės n→=(fx′(x0;y0);fy′(x0;y0);−1) ir vektoriaus N0N→=(x−x0;y−y0;z−z0) artėja prie π2. Tolygus kampo didėjimas (iki 90∘) tarp vektorių n→ ir N0N→, kai N→N0, ir įrodo, kad paviršius turi tik vieną tašką (N0), kuriame liečiasi su [liečiamaja] plokštuma.
Gaunasi, kad
NN1=Δz−dz=f(x0+Δx;y0+Δy)−f(x0;y0)−fx′(x0;y0)Δx−fy′(x0;y0)Δy=
=f(x;y)−f(x0;y0)−fx′(x0;y0)Δx−fy′(x0;y0)Δy=f(x;y)−f(x0;y0)−fx′(x0;y0)(x−x0)−fy′(x0;y0)(y−y0)=z−z0−fx′(x0;y0)(x−x0)−fy′(x0;y0)(y−y0)=0,
kai N→N0. Tada ∠ϕ→0 tarp N0N ir N0N1. Vadinasi, kai N→N0, kampas tarp atkarpos N0N ir liečiamosios plokštumos normalės n→=(fx′(x0;y0);fy′(x0;y0);−1) artėja prie 90∘.


Paviršių liečiančios plokštumos įrodymas

Analogiškai tam, kaip diferencialas funkcijos vieno kintamojo geometriškai reiškia priaugimą "ordinatės liestinės", diferencialas funkcijos dviejų kintamųjų yra priaugimas aplikatės liečiamosios plokštumos. Įvesime apibrėžimą liečiamosios plokštumos paviršiaus taške N0.

Paviršiaus liečiamoji plokštuma taške N0; o(ρ)=Δz−dz=N1N; ρ=M0M; θ=90∘−ϕ.
Plokštuma, praeinanti pro tašką N0 paviršiaus, vadinasi liečiamaja plokštuma paviršiaus šitame taške, jeigu kampas tarp kirstinės (tiesės), praeinančios per tašką N0 ir betkurį tašką N paviršiaus, ir plokštuma (плоскостью) artėja prie nulio, kai taškas N artėją į tašką N0.
Tegu paviršius apibūdintas lygtimi z=f(x;y) ir funkcija f(x;y) diferencijuojama taške M0(x0;y0).
Įrodysime, kad paviršiaus liečiamoji plokštuma taške N0(x0;y0;z0), kur z0=f(x0;y0), apibūdinama lygtimi
z−z0=fx′(x0;y0)(x−x0)+fy′(x0;y0)(y−y0).(4)
Iš tikro, iš analytinės geometrijos žinoma, kad lygtis (4) apibūdina plokštumą, praeinančią per tašką N0(x0;y0;z0) ir turinčią normalės vektorių n→=(fx′;fy′;−1). Kad nustatyti, kad šita plokštuma yra liečiamoji, užtenka įrodyti, kad kampas θ tarp vektoriaus n→ ir vektoriaus N0N→=(x−x0;y−y0;z−z0) betkokios kirstinės N0N artėja į π2, kai taškas N artėja prie taško N0. Koordinates taško N pažymėsime (x; y; z), kur z=f(x;y). Kadangi koordinatės vektoriaus n→ lygios fx′, fy′, -1, o koordinatės vektoriaus N0N→ lygios x−x0, y−y0, z−z0, tai
cos⁡θ=fx′(x−x0)+fy′(y−y0)−(z−z0)fx'2+fy'2+(−1)2(x−x0)2+(y−y0)2+(z−z0)2.
Bet, kaip seka iš apibrėžimo Δz=dz+o((Δx)2+(Δy)2), fx′(x−x0)+fy′(y−y0)−(z−z0)=o(ρ), kur ρ=(x−x0)2+(y−y0)2. Todėl
|cos⁡θ|≤|fx′(x−x0)+fy′(y−y0)−(z−z0)|(x−x0)2+(y−y0)2=|o(ρ)|ρ=|Δz−dz|M0M=N0N⋅|sin⁡ϕ|M0M=N1NM0M→0,
kai ρ→0. Iš čia seka, kad limN→N0θ=π2, ką ir reikėjo įrodyti.
Normalės vektorių n→=(fx′;fy′;−1) liečiamosios plokštumos vadina normale paviršiaus z=f(x;y) taške N0. Tegu x−x0=Δx, y−y0=Δy, z−z0=Δz; tada iš lygybės (4) gauname, kad priaugimas Δz "aplikatės liečiamosios plokštumos" nustatomas formule
Δz=fx′(x0;y0)Δx+fy′(x0;y0)Δy,
t. y. iš tikro sutampa su diferencialu dz funkcijos z=f(x;y).


Įrodymo apibendrinimas. Kadangi |o(ρ)|ρ→0, kai ρ→0, tai iš to daroma išvada, kad ∠ϕ→0, kai ρ→0 ir ∠θ→π2, kai ρ→0. Vadinasi, su visomis taško N koordinatėmis (x; y; z), tarp visų vektorių, kokie gali gautis iš vektoriaus N0N→=(x−x0;y−y0;z−z0) įstačius konkrečias koordinates į kintamo taško N(x; y; z) koordinates, kampas tarp [betkokio] vektoriaus N0N→=(x−x0;y−y0;z−z0) ir vektoriaus n→=(fx′;fy′;−1) artėja į π2, kai N0N→⋅n→ artėja į nulį.

Vektoriaus N0N→ ilgis irgi artėja į nulį, kai ρ→0, bet kas yra svarbiausia apie vektorius, kad jie turi kryptį nepriklausomai nuo ilgio, todėl, jei proporcingai padinti taško N koordinates ir taško N0 koordinates tiek pat kartų, gausime, kad tiesiog vektoriaus N0N→=(x−x0;y−y0;z−z0) koordinates padauginsime iš bet kokios konstantos c ir gausime vektorių c⋅N0N→=((cx−x0);c(y−y0);c(z−z0)). Vadinasi vektorinės rodiklės keliauja iki begalybės (arba tiesiog iki labai didelės reikšmės) ir [liečiamoji] plokštuma vis tiek yra begalinė (labai didelė), jei konstanta c yra labai didelė.
Tuomet iškyla naturali išvada, kad jeigu visi statūs plokštumos normalei vektoriai sudaryti iš vektoriaus N0N→=(x−x0;y−y0;z−z0) egzistuoja ir yra žinoma skaliarinė sandauga tarp bet kurio vektoriaus, kuris gali atsirasti iš vektoriaus N0N→=(x−x0;y−y0;z−z0), ir tarp normalės vektoriaus ir ta skaliarinė sandauga lygi nuliui:
o(ρ)=fx′(x−x0)+fy′(y−y0)−(z−z0)=0,
(z−z0)−fx′(x−x0)−fy′(y−y0)=0,
tai vadinasi, belieka tik vienas variantas, kad [visi vektoriai gauti iš N0N→ yra statūs normalei ir] pati normalė yra n→=(fx′;fy′;−1) arba n→=(−fx′;−fy′;1).


Pavyzdžiai

  • Sudarysime liečiamosios plokštumos ir normalės paviršiaus apibūdinto lygtimi z=25−x2−y2 taške N0(2;3;23).
Kadangi dalinės išvestinės
∂z∂x=12⋅−2x25−x2−y2=−x25−x2−y2 ir ∂z∂y=−y25−x2−y2
netrukios taške M0(2;3) ir jo srityje, tai funkcija z diferencijuojama taške M0, t. y. duotas paviršius turi taške N0 liečiamąją plokštumą ir normalę.
Lygtis liečiamosios plokštumos:
z−25−22−32=−225−22−32(x−2)−325−22−32(y−3),
z−12=−212(x−2)−312(y−3),
z−23=−33(x−2)−32(y−3),
lygtis normalės:
x−2−33=y−3−32=z−23−1,
t. y.
x−223=y−333=z−236.


  • Parašyti lygtį liečiamosios plokštumos ir lygtį normalės rutulio paviršiaus x2+y2+z2=14 taške P(1; 2; 3).
Sprendimas.
F(x,y,z)=x2+y2+z2−14=0;∂F∂x=2x;∂F∂y=2y;∂F∂z=2z;
kai x=1, y=2, z=3 turime:
∂F∂x=2;∂F∂y=4;∂F∂z=6.
Iš to seka, kad lygtis liečiamosios plokštumos bus:
2(x−1)+4(y−2)+6(z−3)=0,
1(x−1)+2(y−2)+3(z−3)=0,
x−1+2y−4+3z−9=0,
x+2y+3z−14=0.
Lygtis normalės:
x−12=y−24=z−36,
arba
x−11=y−22=z−33.
Rutulio paviršiaus liečiamosios plokštumos normalės vektorius n→={2;4;6} yra gradientas rutulio paviršiaus funkcijos taške P(1; 2; 3):
n→=gradF(1;2;3)=2𝐢+4𝐣+6𝐤.


  • Parašyti lygtį liečiamosios plokštumos ir lygtį normalės rutulio paviršiaus x2+y2+z2=14 taške P(1; 2; 3). Uždavinį išspręsti pasinaudojant sekančiomis trignometrinėmis tapatybėmis. Sferai
x=acos⁡(u)sin⁡(v),y=asin⁡(u)sin⁡(v),z=acos⁡(v);
liečiamosios plokštumos formulė:
xcos⁡(u)sin⁡(v)+ysin⁡(u)sin⁡(v)+zcos⁡(v)=a;
normalės formulė:
xcos⁡usin⁡v+ysin⁡usin⁡v=zcos⁡v.
Sprendimas. Kadangi perėjome į sferines koordinates, tai reikia rasti kampą u ir kampą v. Kampas u yra sukimas ant xOy plokštumos (prieš laikrodžio rodykle), o kampas v yra sukamas nuo viršaus į apačia ant zOx plokštumos arba ant zOy plokštumos. Randame:
cos⁡u=x0x02+y02=112+22=15=0.447213595;
sin⁡u=y0x02+y02=212+22=25=0.894427191.
Žinoma, cos2u+sin2u=(15)2+(25)2=15+45=1.
Žinome, kad bet kokia tiesė einanti per tašką O(0; 0; 0) ir bet kuri kitą sferos tašką M yra sferos liečiamoisios plokštumos normalė. Todėl vektorius OP→=n→={1;2;3}. Tokiu budu galėtume ir surasti liečiamosios plokštumos lygtį. Bet surasime liečiamosios plokšutmos ir normalės lygtis pasinaudodami uždavinio sąlygoje pateiktomis formulėmis.
Tiesės atkarpos OP projekcijos ilgis plokštumoje xOy yra lygus:
S=x02+y02=12+22=5=2.236067978;
tuomet:
x0=S⋅cos⁡(u)=5cos⁡u=5⋅15=1;
y0=S⋅sin⁡(u)=5sin⁡u=5⋅25=2.
Dabar galime rasti kam lygus kampas u. Taigi, randame:
cos⁡u=15=0.447213595,
u=arccos⁡15=arccos⁡(0.447213595)=1.107148718 radiano arba u=63.43494882∘;
sin⁡u=25,
u=arcsin⁡25=1.107148718 radiano arba u=63.43494882∘.
Toliau ieškome kampo v, taigi:
sin⁡v=S‖OP→‖=12+2212+22+32=514=0.597614304;
z0=‖OP→‖⋅cos⁡v,
3=14⋅cos⁡v,
cos⁡v=314=33.741657387=0.801783725,
v=arccos⁡314=arccos⁡(0.801783725)=0.640522312 radiano arba v=36.69922520∘;
sin2v=1−cos2v=1−(314)2=1−914=14−914=514,
sin⁡v=514.
Taigi, sferos liečiamosios plokštumos taške P(1; 2; 3) lygtis yra:
xcos⁡(u)sin⁡(v)+ysin⁡(u)sin⁡(v)+zcos⁡(v)=a,
xcos⁡(u)sin⁡(v)+ysin⁡(u)sin⁡(v)+zcos⁡(v)=‖OP→‖,
x⋅15⋅514+y⋅25⋅514+z⋅314=12+22+32,
x114+y214+z314=14,
x114+y214+z314=1,
x+2y+3z=14,
x+2y+3z−14=0.
Sferos liečiamosios plokštumos normalės lygtis taške P(1; 2; 3) yra:
xcos⁡usin⁡v+ysin⁡usin⁡v=zcos⁡v,
x15⋅514+y25⋅514=z314,
x114+y214=z314,
x141+y142=z143,
x1+y2=z3.

Nuorodos